Paprastasis raugerškis – tai tankus, šakotas, dygliuotas krūmas, pavasarį džiuginantis geltonais žiedais, o rudenį dovanojantis vitamino C turtingas raudonas uogas. Auga sausuose šlaituose, pamiškėse, krūmuose.

Vaistinė augalinė žaliava – raugerškių lapai ir šaknys. Lapai renkami augalui pražydus, šaknys kasamos rudenį, prinokus vaisiams. Iškastos šaknys pjaustomos į gabalus. Jų išorinis paviršius rudas, lūžyje geltonos spalvos. Lapai gali būti džiovinami natūraliai arba džiovyklose.

Raugerškis medicinoje naudojamas jau daugiau nei 2500 metų. Egiptiečiai raugerškį naudodavo maro metu, o Indijoje juo buvo gydoma dizenterija.

Berberinas laikomas plataus spektro augaline priemone, kurios aktyvumas identiškas antibiotikams. Visame pasaulyje medicinoje plačiai naudojami keli augalai, kuriuose esama berberino, bet aš nuo tada, kai perskaičiau Pietų Korėjoje atliktą tyrimą apie MAAS infekciją, laikausi B.vulgaris ir H.canadensis. Per tyrimą buvo atskleista, kad 1-50 ml berberino iš esmės sumažino MAAS prisijungimą prie ląstelių ir ląstelių invaziją, taip pat padidino antibiotikų (ampicilino ir oksacilino) gebėjimus naikinti bakterijas.

Per bandymus mėgintuvėliuose, kuriuose iš Berberis augalų buvo išskirtas vienas cheminis junginys, konstatuota, kad šie augalai gali nuslopinti vadinamuosius antibiotikų atsparumo siurblius. Tai baltymų transportavimo priemonės, kurios bakterijas apsaugo nuo natūralių ir farmakologinių antibiotinių medžiagų. Šie nešikliai ištraukia iš ląstelių vaistus ir kitus toksinus, leidžia į jas laisvai patekti bakterijoms ir užkrėsti ląsteles. Berberinas sugebėjo sustabdyti antibiotikų atsparumo siurblius S. aureus atveju ir slopino Microcystis aeruginosa augimą (tai toksiški melsvieji gėlųjų vandenų dumbliai). Be to, esu sėkmingai taikęs ir raugerškių, ir kanadinių auksašaknių ir nuo bakterinės pneumonijos, sepsio bei kitų panašių ligų.

Geriausia yra tai, kad berberinas nesunaikina ir nesusilpnina normalios mikrofloros (mikrobiozės), esančios mūsų žarnose, todėl jo vartojimas yra naudingesnis už tradicinius antibiotikus, pavyzdžiui, amoksiklavą. Pavartojus minėtų antibiotikų, žarnyno mikrofloros populiaciją veikiančios pasekmės gali būti neigiamos ir ilgalaikės. Kaip tik todėl, kad augalai tausoja gerąsias žarnyno bakterijas, pradėjau taikyti berberiną. Jei asmuo serga vadinamąja žarnyno disbioze, pažeidžiama žarnyno mikrofloros pusiausvyra ir dėl to gali prisiveisti patogeninių bakterijų bei kitų mikroorganizmų, sukeliančių infekcines ligas. Prie tokių bakterijų ir mikroorganizmų priskiriamos įvairios Candida formos (vaginalinės ir oralinės infekcijos), parazitai, pvz., Giardia lamblia (giardiazė) ir Entamoeba histolytica (amebinė dizenterija). Be to, berberinas būna veiksmingas ir sergant Cryptococcus neoformans (kartais pasireiškia kaip mirtina plaučių liga ir meningitas), Microsporum gypseum ir Trichophyton mentagrophytes (grybelis), leišmanioze (parazitine protozine liga, žalojančia odą ir kitus organus) bei tuberkulioze, sukelta Mycobacterium tuberculosis.

Įdomus berberino aspektas yra tai, kad jo antibiotinis aktyvumas gerokai padidėja, kai yra aukštesnis organizmo pH lygis. Skysčio pH rodo terpės rūgštingumą ar šarmingumą (taip pat ir organizmo skysčių). Juo pH mažesnis už 7, tuo rūgštesnė terpė, ir juo jis didesnis už 7, tuo šarmingesnė. Darant bandymus mėgintuvėlyje, berberino antimikrobinis aktyvumas terpėje, kurioje pH buvo 8, buvo 3 ir daugiau kartų stipresnis nei tada, kai pH buvo 7. Savo ruožtu, palyginti su terpe, kurios pH buvo 6 (rūgštesnė terpė), šarminėje – kurios pH buvo 8 – berberino aktyvumas padidėjo nuo 1 iki 4 kartų. Galima daryti išvadą, jog vartojant daugiau šarminio maisto (daugiau augalinių produktų, mažiau raudonos mėsos ir pieno produktų), būtų galima pagerinti berberino klinikinį efektyvumą, ypač jei žmogus serga šlapimtakių uždegimu. Per tyrimus konstatuotas ir potencialus teigiamas berberino poveikis aprūpinant blužnį, kuri yra svarbiausias imuninės sistemos organas, krauju. Berberinas gali pagerinti blužnies funkcijas, aktyvindamas tuftsino išskyrimą. Tai junginys, dalyvaujantis sintetinant antikūnus bei gerinantis imuninės sistemos ląstelių gebėjimą sunaikinti bakterijas.

Imuninės sistemos atsakomoji reakcija, paveikta berberino, rodo ir tai, kad ši medžiaga geba suaktyvinti makrofagus – imuninės sistemos leukocitus, kurie sunaikina svetimkūnius ir infekcinius patogenus. Kadangi berberinas gali slopinti navikinių ląstelių formavimąsi, galima manyti, kad jis galėtų būti veiksmingas ir kovojant su vėžiu.

Augalai, kuriuose yra berberino, daugelyje pasaulio šalių tradiciškai buvo taikomi kaip antipiretikai (priemonės nuo karščiavimo). Palyginti su aspirinu, jų poveikis 3 kartus stipresnis.

Visame pasaulyje vandens ekstraktas iš augalų, kuriuose yra berberino, naudojamas įvairioms akių problemoms, įskaitant infekcijas. Berberinas turėjo nemažą poveikį gydant sergančiuosius trachoma – sunkia akių liga, kurią sukelia Chlamydia trachomatis. Ši bakterija, be to, atsakinga už dažniausiai perneštas lytiniu keliu plintančias ligas JAV. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), trachoma yra aktuali visuomenės sveikatos problema 42 šalyse, o dėl šios ligos (infekcijos) yra negrįžtamai apakę ar regos sutrikimų turi daugiau nei 2 milijonai žmonių visame pasaulyje.

Mano ilgametė patirtis su tinktūromis, kuriose esama berberino, įtikino mane, kad berberinas – efektyvi priemonė, kurią galima skirti daugeliu atvejų, kai žmonės serga dažniausiomis skrandžio ir žarnyno infekcijomis. Per klinikinius tyrimus berberinas iš esmės pagerino būklę asmenims, patyrusiems ūminį infekcinį viduriavimą, sukeltą įvairių patogenų, pvz., Escherichia coli, Salmonella typhimurium, Vibrio cholerae ir Shigella dysenteriae. Per kelis laboratorinius tyrimus įrodyta, kad berberinas net gali efektyviai kovoti su E.hystolytica, amebinės dizenterijos sukėlėju. Šiai ligai būdingas gausus viduriavimas, pilvo skausmai ir diegliai (žarnų spazmai). Berberinas geba suaktyvinti makrofagus – imuninės sistemos leukocitus, kurie sunaikina svetimkūnius ir infekcinius patogenus. Per laboratorinius bandymus berberino turintys augalai buvo ypač veiksmingi nuo enterotoksinų (toksiškų baltymų, kuriuos išskiria žarnyno patogenai, pvz., E.coli ir V.cholerae) sukelto viduriavimo. Berberinas nuslopina beveik 70 proc. žarnyno atsakomųjų reakcijų į šiuos toksinus. Nuodugniai išnagrinėjęs mokslinius tyrimus, radau tik vieną veikalą, kuriame padaryta išvada, kad berberinas nėra veiksmingesnis už placebą, jei viduriavimo priežastis nėra cholera. Asmenys, keliaujantys į vietas, kur prasta vandens kokybė, turėtų vieną savaitę iki kelionės, jos metu ir 10 dienų po kelionės vartoti augalų ar tinktūrų, kuriuose yra berberino, kad apsisaugotų nuo problemų su pilvu.

Cholecistitas (tulžies pūslės uždegimas) gali periodiškai sukelti tulžies kolikas ar skausmą dėl latakų užsikimšimo (dažniausiai tulžies akmenų), kai tulžis negali ištekėti iš tulžies pūslės. Per daugybę klinikinių tyrimų įrodyta, kad berberinas geba skatinti tulžies ir bilirubino sekreciją – šis junginys susidaro iš hemoglobino, yrant eritrocitams. Berberinas galėtų palankiai paveikti cholesterolį, pagrindinį tulžies akmenų komponentą, išsiskiriantį iš organizmo beveik tik per tulžį. Todėl – juo daugiau tulžies, tuo mažesnė tikimybė, kad formuosis tulžies akmenys. Be to, berberinas gali padėti asmenims, sergantiems kepenų fibroze ar ciroze (kepenų randėjimu). Slopindamas bakterijų sintetinamus fermentus storojoje žarnoje, berberinas palaiko mažą tiramino koncentraciją kraujyje. Tai toksinis aminas, susidarantis iš aminorūgšties tirozino. Tai itin svarbu ciroze sergantiesiems, nes tiraminas, padedantis reguliuoti kraujospūdį, atsakingas ir už hepatinę encefalopatiją, smegenų sutrikimus dėl kepenų nepakankamumo, kai šios nesugeba pašalinti iš organizmo toksinų. Jų koncentracijos padidėjimas gali sukelti asmenybės pokyčių, pažintinių funkcijų sutrikimų, net komą. Tiramino kaupimasis ir jo dariniai gali sutrikdyti periferinį atsparumą, kuris siejamas su kraujospūdžiu ir išsiplėtusiomis kraujagyslėmis, taip sumažinant atsparumą arterijose. Dėl to širdis veikia aktyviau, bet inkstai – silpniau, be to, galimos ir smegenų disfunkcijos.

Esama dviejų atvejų, kada šių stebuklingų augalų nederėtų vartoti. Jokiu būdu nevartokite berberino, jei laukiatės ar maitinate kūdikį krūtimi. Kitas atvejis: jei vartojate azitromiciną ar klaritromiciną, nes tada berberinas gali padidinti nepageidautinų šių vaistų šalutinių reiškinių atsiradimo tikimybę. Teoriškai tai turėtų būti savaime aišku, vis dėlto priminsiu, kad, turėdami kokią nors sveikatos problemą, turėtumėte kreiptis į kvalifikuotą natūropatą.

Be kitų savo gebėjimų, berberinas gali ir sumažinti cukraus koncentraciją kraujyje. Metforminas – plačiai taikomas antidiabetinis medikamentas, kuris išrašomas sergant II tipo cukriniu diabetu. Itin dažnai jis skiriamas pacientams, turintiems kūno antsvorio, taip pat tiems, kurių inkstai funkcionuoja normaliai. Per vieną nedidelį tyrimą, kuriame dalyvavo 36 pacientai, kuriems neseniai buvo diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas, metforminas buvo lyginamas su berberinu. Pasirodė, kad berberinas pajėgė sumažinti cukraus koncentraciją tiek pat efektyviai, kaip medikamentas, kai buvo vartojamas lygiavertėmis dozėmis (po 500 mg 3 kartus per dieną 3 mėnesius iš eilės). Berberinas (vartojamas iš ryto prieš pusryčius) sumažino gliukozės koncentraciją nevalgius nuo 190,8 mg/dl* iki 124,2 mg/dl. Asmenų, kurie neserga cukriniu diabetu, gliukozės koncentracija nevalgius paprastai būna mažiau nei 100 mg/dl. Palyginti su metforminu, berberinas lenkė jį ir lipidų, ir gliukozės metabolizmo reguliacijos atžvilgiais, taip pat smarkiai sumažino trigliceridų ir bendrojo cholesterolio koncentraciją. Kitame tyrime, kurį atliko ta pati mokslininkų komanda, dalyvavo 48 asmenys su blogai kontroliuojamu II tipo cukriniu diabetu, nors jie buvo gydomi. Tyrimo dalyviams papildomai prie vaistų nuo diabeto 3 mėnesius duodavo tokią pat dozę berberino. Jau po 7 dienų berberinas sumažino gliukozės koncentraciją nevalgius nuo 172,8 mg/dl iki 140,4 mg/dl. Gliukozės koncentracija pavalgius sumažėjo nuo 266,4 mg/dl iki 210,6 mg/dl. Per kitą savaitę abu gliukozės rodmenys dar labiau sumažėjo, pasiekdami žemesnę koncentraciją, nei dalyviai turėjo tyrimo pradžioje, be to, jie sugebėjo ir išlaikyti tokias koncentracijas. Insulino koncentracija nevalgius sumažėjo 28 procentais, o bendrojo ir mažo tankio cholesterolio koncentracijos sumažėjo iš esmės“.